Vesna Vulovic – moteris, kuri pasak Gineso rekordų knygos prieš 40 metų išgyveno kritimą iš daugiau nei 10km aukščio. Tuomet lėktuvas, kuriuo ji skrido, dėl jame sprogusios bombos lūžo pusiau 10.160 metrų aukštyje, moteris iš lėktuvo iškrito visiškai be jokio parašiuto.

Praėjus 40 metų nuo katastrofos, Vesna gyvena atsiskyrėlės gyvenimą, draugiją jai palaiko tik katės. “Kai tik pagalvoju apie avariją, pajuntu kaltės jausmą ir imu verkti… Tada pagalvoju, kad galbūt neturėjau išgyventi.” – pasakoja ji. Nelaimės kaltininkai iki šiol nežinomi, o 62 moteris kaskart žurnalistų turi atsiprašinėti, kad negali nieko papasakoti apie įvykį: “Aš visiškai nepamenu kas nutiko. Prisimenu kaip kitą dieną pabundu Čekijos ligoninėje ir paprašau daktaro cigaretės. Paskutinis dalykas, kurį prisimenu prieš incidentą – keleivių įlaipinimas Kopenhagoje. Toliau seka pabudimas iš komos ligoninėje.”

Pasak oficialios avarijos versijos, Jugoslavijos oro linijų JU 367 skrydžio metu lėktuvas sprogo 10km aukštyje ir nukrito į Srbská Kamenice miškus (buvusi Čekoslovakija). Žuvo 23 keleiviai ir keturi įgulos nariai. Stiuardese dirbusi Vulovic buvo vienintelė išgyvenusi katastrofą. Jos sulaužytas kūnas buvo rastas netoli nuolaužų. Po neilgai trukusio tyrimo Jugoslavijos pareigūnai pareiškė, kad tai nacistinio judėjimo iš Kroatijos darbas. Šie buvo apkaltinti lėktuvo susprogdinimu. Tuo tarpu vienintelė išsigelbėjusi moteris buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą, kaip aukščiausią kritimą išgyvenęs žmogus.

Tačiau tikri nelaimės kaltininkai nežinomi iki šiol. Kroatijos nacistai taip ir neprisiėmė atsakomybės už išpuolį, o prieš tris metus du žurnalistai paviešino dokumentus, saugotus Čekijos civilinės aviacijos bazėje. Dokumentai byloja, kad orlaivis bandė leistis avariniu būdu, tačiau buvo palaikytas priešo lėktuvu ir nušautas saviškių 800 metrų aukštyje. Bet kokiu atveju, Vesnos išsigelbėjimas primena stebuklą. Per avariją jai buvo sulaužyti kojų, dubens kaulai ir trys slanksteliai. Taip pat nuo juosmens ji buvo suparalyžiuota, tačiau po dviejų sėkmingų operacijų ji vėl pradėjo vaikščioti.

Anglas Edward Mordake gimė XIX amžiuje ir tapo tikrų iššūkių tuometinei medicinai. Jis gimė su dviem veidas – vienu normaliu veidu ir kitu pakaušyje, kurį jis vadino “demono veidu”. Pagrindinis veidas funkcionavo kaip pridera, tačiau esantis pakaušyje visiškai neklausė Edwardo ir buvo savarankiškas, jis nekalbėjo ir nevalgė, tačiau nuolat juokėsi ir verkė. Edwardas kreipėsi pas daugybę gydytojų prašydamas pašalinti piktąjį veidą, mat šis jo teigimu naktimis šnipždėdavo baisius dalykus, tačiau niekas negalėjo jam padėti. Gaila, bet iki šių dienų nėra pavykę rasti jokių patikimų medicininių įrašų apie Edwardo išsigimimą. Žinoma tik tiek, kad sulaukęs 23 metų jis nusižudė.

Josephene Myrtle Corbin 1868 metų gegužės 12 dieną gimė su keturiomis kojomis. Mergaitė turėjo dvi atskiras poras kojų, kurios augo nuo pilvo apačios ir visos pilnai funkcionavo, tai buvo dalis jos dvynės sesers. Trumpąsias kojas ji galėjo judinti, tačiau šios buvo per silpnos, kad galėtų vaikščioti. Būdama 19 metų ji vedė daktarą Clinto Bicknell ir netgi susilaukė 5 vaikų. Teigiama, kad tris vaikus pagimdė jos pačios kūnas, o du – dvynės sesers.

Laloo Ramparsad 1873 metais gimė šiaurės Indijoje ir panašiai kaip ir Josephene ant savo kūno augino brolį dvynį. Tiesa, šis turėjo ne tik kojas, bet ir liemenį bei rankas. Visa tai augo ant Laloo krūtinės. Vyro teigimu, jo brolis galėjo reagavo į prisilietimus, šlapinosi ir netgi patirdavo erekciją. Kad išvengti tokios gėdos viešumoje, Laloo tekdavo brolį kiek įmanoma aprengti savo išaugtais drabužiais. Kurį laiką Laloo dirbo cirką, galiausiai viename Filadelfijos muziejų jis susipažino su mergina ir ją 1894 metais vedė. 1905 metais Laloo žuvo traukinio avarijoje.

Francesco Lentini 1889 gegužės 18 dieną gimė Sicilijoje. Naujagimis buvo su trimis kojomis, negana to, ties viena koja nuo kelio augo papildoma pėda, be to, jis turėjo dvejus vyriškus lytinius organus. Kadangi brolio dvynio dalis buvo suaugusi su Francesco stuburu, atskyrimas tais laikais būtų buvęs pernelyg pavojingas. Taigi, Francesco susitaikė su tuo ir bandė gyventi įprastą gyvenimą. Deja, bet su tuo nesusitaikė jo tėvai ir atsižadėjo vaiko vos jam gimus. Laimei, jį priglaudė teta. Kaip ir dauguma tokio tipo išsigimimą turinčių žmonių, Francesco persikėlė gyventi į Ameriką ir prisijungė prie keliaujančio cirko. Vėliau vedė Theresa Murray ir su ja susilaukė 4 vaikų. Galiausiai 1966 metų rugsėjo 22 dieną jis mirė.

Kaip žinia, KODAK oficialiai paskelbė apie kompanijos bankrotą. Ši fotoaparatų gamintoja pirmoji paprastiems žmonėms už prieinamą kainą leido pasimėgauti fotografijos teikiamais malonumais. Ta proga prisiminkime pirmąjį jų fotoaparatą, į prekybą paleistą daugiau nei prieš 120 metų.

KODAK NO.1 – buvo paprasta medinė dėžutė, dekoruota natūralia oda. Dydis ir svoris leido fotoaparatu fotografuoti tiesiai iš rankų. Fotografavimas buvo itin paprastas, tereikėjo pasukti raktelį (taip buvo prasukamas kitas kadras), patraukti virvutę (atidengiamas objektyvas) ir paspausti fotografavimo mygtuką. Įdomu tai, kad kamera neturėjo akutės, pro kurią galėtų žiūrėti fotografas, tad šiam tekdavo tiesiog laikyti kamerą nukreiptą į fotografuojamą objektą ir taikytis per V formos taikiklį, įtaisytą ant kameros.

Šie fotoaparatai už 25$ buvo parduodami iškart su 100 kadrų juostele. Po to, kai ši baigdavosi, fotoaparatą tekdavo siųsti atgal į gamyklą, kur į jį būdavo įdedama nauja juostelė ir padaromos apvalios nuotraukos, galiausiai visa tai būdavo atsiunčiama atgal pas fotografą. Visa ši paslauga kainuodavo 10$. Ne veltui Kodak šūkis buvo: “Jūs paspaudžiate mygtuką, mes padarome visa kita”.

Kodak No.1 fotoaparatu darytų nuotraukų galerija.

Daugelis yra girdėję, kad Kinijoje egzistuoja vieno vaiko politika, tačiau retas kuris žino kaip ši politika veikia ir nuo ko ji prasidėjo.

O viskas prasidėjo Mao Zedong paskelbus Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą 1949 metais. Tuo metu šalį jis matė kaip ateities super valstybę, kuriai reikia didelės vyrų kariaunos, tad savo tautiečiams jis įsakė daugintis ir netgi į šalį uždraudė importuoti bet kokias kontraceptines priemones. Tačiau didysis Kinijos valdovas kai ko nepaskaičiavo – kad nesugebės išmaitinti pagausėjusios tautos. 1955 metais gimstamumas Kinijoje pasiekė tokią ribą, kad statistinė šeima turėjo beveik po 6 vaikus. Maisto atsargoms einant į pabaigą “dauginimosi” politiką teko atšaukti ir nedelsiant pradėti kontroliuoti gimstamumą. Tačiau panašūs skaičiai išsilaikė iki pat 1970-ųjų. Tais metais kinai sudarė ketvirtadalį visų žmonių žemėje. Bet tai dar nebuvo blogiausia, kas galėjo nutikti. Nuo Mao Zedong valdymo pradžios praėjus beveik 30 metų didžioji dalis šalies gyventojų buvo iki 30 metų amžiaus ir buvo kaip tik tokio amžiaus, kada kuriamos šeimos ir gimdomi vaikai. Taigi, 1979 metais jau oficialiai teko įvesti vieno vaiko politiką.
Read the rest of this entry

Turbūt dauguma iš jūsų jau nepamenate kada paskutinį kartą gavote tikrą laišką iš sau brangaus žmogaus. O jei tokį ir gavote ne per seniausiai, greičiausiai net neatkreipėte dėmesio į pašto ženklą ir tai, kaip jis priklijuotas prie voko. Pasirodo, kad XIX amžiuje buvo išrasta netgi pašto ženklų kalba ir būtent šiais voko aksesuarais kartais buvo pasakoma daugiau nei visu laišku.

Pašto ženklų kalba buvo išrasta Austrijos-Vengrijos imperijoje XIX amžiaus pabaigoje. O itin išpopuliarėjo 1890 metais, kai vienas Vengrijos laikraštis parašė apie tai straipsnį, netrukus tai buvo išversta į daugumą Europos kalbų ir išspausdinta vietinėje spaudoje.

1. Ženklas 90° paverstas į dešinę: “Neberašyk man daugiau”
2. Ženklas priklijuotas tiesiai: “Aš tave myliu”
3. Ženklas priklijuotas aukštyn kojom: “Aš užimta(-as)”
4. Ženklas pasviręs į kairę pusę: “Galvoju apie tave”
5. Ženklas apverstas ir pasviręs į kairę pusę: “Tavo meilė žavi mane”
6. Ženklas pasviręs į dešinę pusę: “Priimk mano meilę”
7. Ženklas apverstas ir pasviręs į dešinę pusę: “Lauksiu tavęs”
8. Ženklas labai pasviręs į kairę pusę: “Bučiuoju”
9. Ženklas 90°paverstas į kairę: “Kada tave pamatysiu?”
10. Ženklas apverstas ir smarkiai pasviręs į dešinę: “Mano širdis priklauso tau”

Jei manote, kad mirtis elektros kėdėje arba mirtinos injekcijos suleidimas yra nehumaniška, tuomet toliau šio įrašo neskaitykite. Pateiksime jums žiauriausias bausmes istorijoje.

Kai kurie istorikai teigia, kad ši bausme buvo pati mėgstamiausia Romos imperatoriaus Kaligulos. Pasmerktasis būdavo pakabinamas aukštyn kojomis tarp dviejų stulpų (kairė koja ir ranka prie vieno, o dešinė koja ir ranka prie kito stulpo) ir bausmės vykdytojai iš lėto pjūklu pjaudavo nelaimėlį per pusę pradedant nuo tarpukojo. Kadangi žmogus kabo žemyn galva, smegenys pilnai aprūpinamos krauju ir šis išlieka sąmoningu iki kol pjūklas nenupjaudavo pagrindinės kraujagyslės. Kartais mirtis ištikdavo tik įpusėjus pjauti pilvą. Beje, Azijoje ši bausmės irgi buvo taikoma, tik ten nusikaltėlis būdavo pradedamas pjauti nuo galvos.

Viduramžių epochos metu gana populiarus baudimo būdas buvo “žmogaus padalijimas”. Nelaimėlio kojos ir rankos atskirai buvo pririšamos prie skirtingų arklių, o tada duodamas startas arkliams pasileisti bėgti. Rezultatas: žmogus padalintas į keturias dalis.

Bene skausmingiausia iš visų bausmių yra odos lupimas. Prasikaltėlis dažniausiai būdavo pakabinamas už kojų ant kokios medžio šakos, o baudėjai iš lėto pradėdavo lupti odą. Teigiama, kad būtent taip Sargonas II nubaudė Hamath miesto vadą Yahu-Bidhi.

Pasmeigimas – dar vienas žiaurus būdas nubausti nusikaltėlį. Tam būdavo naudojamas medinis kuolas, o ant jo pamaunamas prasikaltęs žmogus. Pamaudavo įvairiai: per išangę, per makštį ar netgi per burną. Mirtis būdavo lėta ir skausminga, kartais pamauta auka išgyvendavo dar keletą dienų.
Read the rest of this entry

Prancūzų pasipriešinimas ir sąjungininkų bombonešiai buvo ne vienintelės problemos, su kuriomis susidūrė Hitlerio armija Paryžiuje antrojo pasaulinio karo metu. Pasirodo, kad retinant nacių armijos gretas ne ką mažiau pasitarnavo ir Paryžiaus prostitutės. Šios norom ar nenorom daugybę karių apkrėtė sifiliu. Hitleriui neliko nieko kito, kaip tik įsakyti masiškai pradėti gaminti pripučiamas lėles savo armijai.

Hitleris uždegė žalią šviesą pripučiamų lėlių gamintojams tikėdamas, kad tai bus kur kas saugesnis būdas jauniems kariams patenkinti savo aistrą. Pirmasis, dar 1940 metais apie sifilio pavojų Hitlerį įspėjo Heinrichas Himmleris. “Didžiausias pavojus Paryžiuje yra plačiai paplitusios ir nekontroliuojamos k***ės” – savo raporte fiureriui rašė Himmleris.

Netrukus po šio pranešimo buvo pradėtos gaminti šiek tiek mažesnės už žmogų lėlės, kurios turėjo tilpti karių kuprinėse. Norėdami sukurti kuo tikroviškesnį produktą gamintojai kreipėsi į vengrų aktorę Kathy von Nagy, prašydami leidimo panaudoti jos veidą. Tačiau šiai nesutikus buvo pradėtos gaminti mėlynakės blondinės.

Pirmosios 50 lėlių atiteko Himmlerio kariams. Tačiau vos po dviejų metų projektas buvo užkonservuotas, mat kariai vengė naudotis naujaisiais žaisliukas, kadangi gėdijosi būti užklupti.

Šią istoriją pasauliui atskleidė tyrinėtojas Graeme Donald, kuris apie nacių lėles sužinojo kapstydamasis po lėlės Barbės istorijos archyvus.

1752 metais Didžiojoje Britanijoje ir jos kolonijose buvo vos 354 dienos metuose. Taip nutiko, nes tais metais Britai Julijaus kalendorių pakeitė Girgalijaus kalendoriumi. Dėl to dingo dienos nuo rugsėjo 3 iki rugsėjo 13.

Nuo 1309 iki 1377 metų Romos katalikų popiežius buvo įsikūręs ne Romoje, o Avinjono mieste Prancūzijoje. Mat kivirčams suskaldžius Šventąją Romos imperiją, popiežiui teko ieškotis naujo būsto.

Arabiški skaitmenys iš tiesų buvo sukurti visai ne arabų. Juos sugalvojo Indijos matematikai.

Po JAV pilietinio karo maždaug 33%-50% visų apyvartoje buvusių dolerių buvo padirbti.

1939 metais žurnalas “Time” Adolfą Hitlerį išrinko metų žmogumi. Būtent tais metais jis visiškai perėmė Vokietijos kariuomenės kontrolę.

1685 metais kortos Naujojoje Prancūzijoje (Prancūzijai priklausanti teritorija Šiaurės Amerikoje) buvo naudojamos kaip valiuta, nes apskrityje trūko monetų.

Pirmosios kontraceptinės priemonės buvo naudojamas dar senovės Egipte. Egiptietės į makštį įsikišdavo žvakutes, pagamintas iš rūgštynių medžiagų ir suteptas medumi arba aliejumi.

Trumpiausias užfiksuotas karas truko vos 45 minutes. Tarp Zanzibaro ir Anglijos 1896 metais kilus konfliktui Zanzibaras mažiau nei po valandos pasidavė.

1666 metais kilus Londoną nuniokojusiam gaisrui žuvo vos 8 žmonės, nors sudegė net 13.500 namų.

74-aisiais metais po Kristaus imperatorius Vespasianas kilus pilietiniam karui šalyje pritrūko pinigų. Siekdamas pritraukti lėšų jis sukūrė pirmąjį mokamą viešąjį tualetą. Kai jos sūnus Titas pažėrė kritikos dėl tokios idėjos, imperatorius atkirto, kad pinigai, netgi gauti iš šlapimo, nesmirda.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje JAV karinės oro pajėgos turėjo vos 18 pilotų ir maždaug 5-12 lėktuvų.

Atrodo, kad ne visiems bulgarams patinka asociacijos su buvusiu komunizmu šalyje. Taigi, keli gatvės menininkai kiek “suamerikonizvo” Sofijos mieste esantį paminklą, pastatytą 1944 metais kaip 10-ųjų komunizmo metinių simbolį.

Ką jie padarė? O gi perdažė paminkle esančius karius taip, kad šie atrodytų kaip kalėdų senelis, Supermenas, Wolverinas, Kapitonas Amerika, McDonaldo klounas, Kaukė ir dar keli amerikietiškų komiksų veikėjai. Negana to, komunizmą simbolizuojančią vėliavą jie pagražino  baltai-mėlynais dryžiais ir žvaigždėmis.

Wellington R. Burt buvo laimingas žmogus ir per savo gyvenimą sutaupė per 100 milijonų dolerių. Tačiau jis buvo principingas žmogus ir prieš mirtį (1919m.) testamente nurodė, kad tegu jo vaikai ir anūkai patys užsidirba pinigus, o ne laukia turtuolio dėdės mirties. Todėl visus pinigus nurodė išdalinti jo proanūkiams ir pro-proanūkiams, kai praeis 21 metai po paskutiniojo anūko mirties.

Ganėtinai sudėtinga sąlyga, tačiau ši diena atėjo ir netikėtai net 12 jo giminaičių sužinojo esą milijonieriais. 3 proanūkiai, 7 pro-proanūkiai ir dar pora pro-pro-proanūkių šiuo metu dalinasi 100 milijonų. Žinoma, proanūkiai gaus šiek tiek daugiau nei pro-proanūkiai, o dėl dolerio nuvertėjimo suma dar turėtų sumažėti, tačiau neabejojama, kad bent po milijoną dolerių gaus visi palikuonys.

Saginaw apskrities viršininkas Patrick McGaw teigė, kad per 12 jo darbo metų tai yra sudėtingiausiais atvejis. Yra pasitaikę, kai žmonės testamente tiesiog praleidžia vaikų kartą, bet dar nėra buvę taip, kad pinigai palikuonims atitektų tik po beveik 100 metų.