Žiauriausios mirties bausmės istorijoje

Jei manote, kad mirtis elektros kėdėje arba mirtinos injekcijos suleidimas yra nehumaniška, tuomet toliau šio įrašo neskaitykite. Pateiksime jums žiauriausias bausmes istorijoje.

Kai kurie istorikai teigia, kad ši bausmė buvo pati mėgstamiausia Romos imperatoriaus Kaligulos. Pasmerktasis būdavo pakabinamas aukštyn kojomis tarp dviejų stulpų (kairė koja ir ranka prie vieno, o dešinė koja ir ranka prie kito stulpo) ir bausmės vykdytojai iš lėto pjūklu pjaudavo nelaimėlį per pusę pradedant nuo tarpukojo. Kadangi žmogus kabo žemyn galva, smegenys pilnai aprūpinamos krauju ir šis išlieka sąmoningu iki kol pjūklas nenupjaudavo pagrindinės kraujagyslės. Kartais mirtis ištikdavo tik įpusėjus pjauti pilvą. Beje, Azijoje ši bausmės irgi buvo taikoma, tik ten nusikaltėlis būdavo pradedamas pjauti nuo galvos.

Viduramžių epochos metu gana populiarus baudimo būdas buvo “žmogaus padalijimas”. Nelaimėlio kojos ir rankos atskirai buvo pririšamos prie skirtingų arklių, o tada duodamas startas arkliams pasileisti bėgti. Rezultatas: žmogus padalintas į keturias dalis.

Bene skausmingiausia iš visų bausmių yra odos lupimas. Prasikaltėlis dažniausiai būdavo pakabinamas už kojų ant kokios medžio šakos, o baudėjai iš lėto pradėdavo lupti odą. Teigiama, kad būtent taip Sargonas II nubaudė Hamath miesto vadą Yahu-Bidhi.

Pasmeigimas – dar vienas žiaurus būdas nubausti nusikaltėlį. Tam būdavo naudojamas medinis kuolas, o ant jo pamaunamas prasikaltęs žmogus. Pamaudavo įvairiai: per išangę, per makštį ar netgi per burną. Mirtis būdavo lėta ir skausminga, kartais pamauta auka išgyvendavo dar keletą dienų.

Kartais bausmėms būdavo pasitelkiami netgi gyvūnai. Drambliai pietryčių Azijoje netgi buvo specialiai mokinami traiškyti žmones. Tokios mirties bausmės regione buvo paplitusios maždaug prieš 4000 metų. Šį žudymo metodą dar naudojo romėnai ir kartaginiečiai.

Išdarinėjimas – istorikų laikoma itin sunkios formos mirties bausme. Auka būdavo pririšamas ir pamažu šalinami jo vidaus organai. Įprastai šis išlikdavo gyvas iki pat tol, kol nebūdavo pašalinama širdis ir plaučiai.

Lėtas pjaustymas – mirties bausmė, kuri Kinijoje buvo uždrausta vos prieš šimtą metų, o gyvavo maždaug nuo 900-ųjų. Iš nusikaltusio žmogaus galūnių kas kelios minutės buvo išpjaunama po mėsos gabalėlį, kol galiausiai jis mirdavo. Tačiau tam kartais prireikdavo išpjauti netgi daugiau nei tūkstantį gabaliukų.

Dar viena bausmė – virimas. Tam buvo naudojamas didžiulis katilas su vandeniu, aliejumi, taukais ar netgi išlydytu švinu. Vienais atvejais nukentėjusysis į verdantį skystį būdavo panardinamas iškart, kitais – skysčiui dar tik šylant ir laukiant kol užvirs. Paprastai auka buvo skandinamas į skystį nuo galvos. Kita alternatyva – kepimas. Tuomet būdavo naudojamas didžiulės keptuvės formos indas, o joje skystis apsemdavo tik dalį kūno. Šis kepdavo kol gaudavo galą.

Šis metodas gali skambėti visiškai absurdiškai, bet tai tiesa. Nelaimėlis pririšamas prie valties, jam per prievartą sugirdoma daug pieno ir medaus, o tada valtis paleidžiama plūduriuoti į vandens telkinį. Pienas aukai sukelia viduriavimą, o medus pradeda traukti vabzdžius. Galiausiai šis mirdavo nuo dehidratacijos, bado arba sepsinio šoko. Šioje istorijoje vabzdžiai atlikdavo kankintojų vaidmenį, jie geldavo ir kandžiodavo auką iki mirties. Tokiu būdu žmogus gali kankintis netgi keliolika dienų.

Kai kuriose šalyse kankinimui dar buvo naudojami metaliniai karstai su skylėmis. Tokie karstai stovėdavo stati ir įprastai juose būdavo viena didesnė skylė ties aukos veidu, per kurią budelis galėdavo apklausti nelaimėlį. Tuo tarpu daug mažesnių skylių buvo išdėstyta aplink visą karstą, į jas budelis smaigstydavo durklus, taip žalodamas auką, kuris visa tai turėdavo ištverti stačiomis. Įprastai skylės durklams būdavo įrengiamos taip, kad šie smigdami nepažeistų jokių gyvybiškai svarbių organų. Taip kankinimas galėdavo trukti ilgai ir skausmingai.