Faktai apie gandrus

Manoma, kad mitas, jog gandrai atneša vaikus kilo dar Viktorijos laikais šiaurės Vokietijoje. Spėjama, kad mitas kilo iš pasakos apie baltąjį gandrą, kuris išskrenda į pietus ir grįžta po 9 mėnesių nešinas vaiku.

Visame pasaulyje galima suskaičiuoti 19 gandrų rūšių. Gandrai buvo pastebėti net Antarktidoje.

Lietuvoje galima pastebėti dvi gandrų rūšis. Populiariausia – baltasis gandras ir gerokai rečiau pastebimi juodieji gandrai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Baltieji gandrai yra mėsėdžiai. Jie minta vabzdžiais, smulkiais žinduoliais, ropliais ir varliagyviais, o kartais ir ant žemės perinčiais kitų paukščių kiaušiniais ar jaunikliais.

Žiemoti gandrai iš Lietuvos skrenda į rytų ir pietų Afriką. Savo kelionės metu jie įveikia 8-10 tūkst. kilometrų. O jų kelionė trunka 2-3 mėnesius. Taigi, skrisdami žiemoti ir po to vėl grįždami į Lietuvą gandrai per metus keliauja 4-6 mėnesius.

Afrikoje baltųjų gandrų pagrindinis mitybos šaltinis yra įvairūs vabzdžiai. Daugiausiai – skėriai. Taip pat savo racioną jie paįvairina vabalais, pelėmis ar driežais.

Baltojo gandro kiaušinis perisi 33-34 dienas. Viename lizde įprastai būna 3-5 kiaušiniai.

Išsiritę iš kiaušinio gandrai pirmiesiems skrydžiams ruošiasi apie 2 mėnesius.

Gandrai yra ištikimi savo partnerėms. Tačiau tik tą sezoną. Įprastai gandrai prisiriša ne prie partnerės, o prie lizdo. Todėl patinai visada stengiasi grįžti į tą patį lizdą, tačiau jei patelė sugrįžti vėluoja, patinas ieško naujos partnerės.

Suaugę gandrai neturi balso stygų, todėl vienintelis jų skleidžiamas garsas – kalenimas snapu. Kartais dar galima išgirsti šnypštimą.

Metai iš metų tobulinamas gandro lizdas gali pasiekti nuo 500 kg iki 1,5 tonos svorį.

Migracijos metu, pasinaudodami kylančiomis šilto oro srovėmis, gandrai geba pamiegoti ore.

Migruoti gandrai stengiasi ne virš atvirų vandenų, o virš žemės, nes taip lengviau rasti šilto oro sroves.

Įprastai gandrai savo kelionę į šiltuosius kraštus pradeda rugpjūčio gale, o į Lietuvą grįžta kovo pabaigoje.