Istorija apie vyrą, kuris susikrovė milijonus parduodamas akmenis-augintinius

Šiais metais, sulaukęs 78-erių, mirė tikras reklamos ekspertas – Gary Ross Dahl. Nors per ilgą savo gyvenimą jis padėjo parduoti ne vieną produktą, tačiau garsiausias iš jų buvo paprasčiausias akmuo, pristatomas kaip paklusnus augintinis.

Savo karjerą Garis pradėjo kaip reklaminių tekstų rašytojas. Jaunas vyras sparčiai kilo karjeros laiptais ir atrodė, kad nėra nieko, ko jis negalėtų parduoti. Maždaug 1970-aisiais viename iš Kalifornijos barų Garis eilinį vakarą su draugais gurkšnojo alų. Pokalbis pakrypo apie augintinius, draugai skundėsi kiek daug vargo jie sukelia – juos reiškia išvesti pasivaikščioti, maitinti, tvarkyti jų padaromą betvarkę. Ir kai atėjo Gario eilė pasipasakoti apie savo augintinį, jis pareiškė auginąs akmenį. Visiems atsakymas pasirodė toks juokingas, kad jau kitą dieną Garis ėmėsi idėjos plėtojimo.

Dėžutė, instrukcija, akmuo ir netgi virvelė, skirta pasivaikščiojimams su augintiniu

Iškalbos nestokojančiam Gariui nebuvo sunku surasti porą bepročių investuotojų. Jis nusipirko dėžę akmenų po centą už vienetą ir pradėjo kurti dėžutės dizainą. Būtent tai ir buvo sunkiausia plano dalis, tačiau po kelių bandymų jis sukūrė dėžutę su oro angomis, kaip priklauso tikram augintiniui. Tada beliko akmenis sudėti į dėžutes ant minkštų šiaudų ir pridėti instrukciją, kaip prižiūrėti šį neįprastą augintinį. Instrukcijoje buvo nestokojama absurdiškų patarimų, tokių kaip: „Kai išimsite akmenį iš dėžutės, jis bus labai energingas, tad padėkite jį ant senų laikraščių. Jis kaipmat nurims ir gulės ten ramus tol, kol jo nepajudinsite“.

Pirmieji akmenys-augintiniai parduotuvėse pasirodė 1975-aisiais prieš pat Kalėdas. Vienas augintinis kainavo 3,95 dolerio ir vos per kelis mėnesius jų buvo parduota daugiau nei pusantro milijono. Žmonės taip buvo sužavėti šios absurdiškos idėjos, kad pirko akmenis ne tik sau, bet ir draugams, kaip pokštą. 2011-aisiais duodamas interviu Garis pripažino: „Tuo metu sulaukdavau tiek daug skambučių, kad turėjau vienu metu kalbėti dviem telefonais. Galiausiai pasisamdžiau vadybininką, kuris apsimetęs manimi turėjo atsakinėti į skambučius“.

Garis mano, kad tokia neregėta sėkmė jam nusišypsojo dėl to, kad akmenų-augintinių idėją jis pristatė pačiu laiku. Vietnamo karas buvo kątik pasibaigęs, o Votergeito skandalas buvo dar tik įsiplieskiantis. Žiniasklaidoje buvo vien negatyvios naujienos ir žmonėms tiesiog reikėjo kažko absurdiško, kas išspaustų šypsenas.

Tiesa, ilgai Gario sėkmė nesitęsė. Kadangi jis neužpatentavo savo idėjos, greitai pasipylė daugybė kitų analogiškų augintinių ir papildomų prekių jiems. Vis dėlto, kelių sėkmingų metų pakako, kad Garis galėtų įsigyti nuosavą namą su baseinu, o seną Hondą išsikeisti į naujutėlaitį Mersedesą. Vėliau Garis grįžo į reklamos sritį ir netgi išleido knygą apie ją. Šių metų kovo 23 dieną jis mirė įrodęs, kad galima parduoti bet ką, jei tik mokėsi tai gražiai pateikti.